Personalizuota vaikų knyga minhwa stiliumi

Minhwa gimė ir suklestėjo Joseon laikotarpiu, trukusiu nuo 1392 iki 1910 m. Iš pradžių rūmams tapė dvaro dailininkai. Vėliau vidurinio ir žemesnio sluoksnio dailininkai paveikslus platino paprastiems žmonėms. Daugelis jų keliaudavo, dažnai sekdami šventes, ir dirbo pagal užsakymą. Jų vardai daugiausia neišliko. Tai priklauso istorijai: minhwa yra daugelio rankų menas.

Paveikslai buvo skirti kasdieniam naudojimui. Jie puošė sienas, duris ir pertvaras, o per Naujuosius metus buvo pakabinami, kad metai atneštų laimę. Jie išreiškė linkėjimus laimei, pasiturimui, sveikatai ir ilgam gyvenimui. Pagal įprastą sąrašą „dešimties ilgaamžiškumo simbolių“ motyvas apima saulę, kalnus, vandenį, uolas, pušis, debesis, vėžlius, gerves, elnius ir nemirtingumo grybą.

Gyvūnai ir augalai čia turi prasmę. Žuvys žymi pasiturimą, persikai amžiną gyvenimą, bijūnai turtą, gervės ilgą gyvenimą, pušys taip pat. Prie šio vaizdų pasaulio priklauso ir humoras bei pašaipa: tigro ir šarkos motyvas aiškinamas kaip Joseon visuomenės hierarchijos satyra.

Terminą „minhwa“ XX a. pradžioje pradėjo vartoti japonų estetas Sōetsu Yanagi. Dėl to kai kurie Korėjos žinovai liaudies tapybai teikia pirmenybę senesniam pavadinimui „sokhwa“. Japonijos kolonijinės valdžios ir Korėjos karo metais tradicija atsitraukė, o nuo 1980 m. dešimtmečio prasidėjo atgimimas, tebesitęsiantis iki šiol.

Sagalino paveikslėliai yra laisvas šios tradicijos perkūrimas. Plokščia kompozicija, kontūrai, spalvų pasaulis ir dekoratyvūs augalai perima minhwa dvasią. Tai, kad lapė sėdi prie Europos miško upelio, yra mūsų pačių sumanymas, ir istorinėje liaudies tapyboje tokio vaizdo nėra.