Vaikų knyga su Andų tekstilės raštais

„Andų tekstilės menas“ nereiškia vienos tradicijos. Andų regione gyveno daug kultūrų, o audimas čia, remiantis Metropolitan Museum of Art duomenimis, yra viena seniausių ir įvairiausių meno formų, gerokai ankstesnė už inkų valstybę, gyvavusią maždaug nuo 1470 m. iki 1532 m. Svarbios tekstilės kolekcijos kilusios, be kita ko, iš Paracas kultūros (maždaug nuo 800 m. iki 100 m. pr. Kr.), Nazca kultūros (maždaug nuo 100 m. iki 700 m.), Wari kultūros (maždaug nuo 600 m. iki 1000 m.) ir iš inkų. Šių ankstyvųjų dirbinių audėjų vardų dažniausiai neišliko.

Tekstilė Andų kraštuose buvo daugiau nei puošmena. Kadangi ankstyvosios kultūros neturėjo rašto, Met apžvalgos duomenimis, audiniai padėjo perduoti informaciją, taip pat socialinius ir politinius pranešimus. Wari tunika buvo vienas svarbiausių priklausymo ženklų, o puikūs inkų drabužiai buvo skirti imperatoriui, bajorams ir tiems, kuriems imperatorius juos padovanodavo. Cusco regiono audėjos savo raštuose šiandien perteikia, be kita ko, kraštovaizdį, dangų ir bendruomenės gyvenimą.

Šios vaizdinės kalbos pagrindas yra rankų darbas: dažyti pluoštai, verptas siūlas ir įvairios audimo struktūros. Juostinės staklės, kuriose audėja kūnu reguliuoja metmenų įtempimą, Met duomenimis, naudojamos bent nuo 1500 m. pr. Kr., o Cusco regione naudojamos iki šių dienų. Kadangi kiekvienas audinys gimsta iš vertikalių ir horizontalių siūlų, geometrinės formos, tokios kaip rombai, zigzagai ir laiptuotos bangų juostos, daugiausia kyla iš pačios medžiagos.

Ir po Ispanijos užkariavimo XVI a. audimas buvo tęsiamas, ypač pietinėse Peru ir Bolivijos aukštumose. Centro de Textiles Tradicionales del Cusco 1996 m. įkūrė audėjos iš Chinchero ir jų rėmėjai. Centras dirba su dešimčia regiono audėjų bendruomenių ir padeda išsaugoti bei atgaivinti technikas, natūralius dažus ir raštus.

Mūsų paveikslėliai yra laisvas perkėlimas. Jie nekopijuoja tekstilės ir neatkuria tradicijos. Jie perima spalvas, zigzago kontūrus, laiptuotus rombus ir audinio tinklelio pakopinius kraštus ir deda juos į šiuolaikinę vaikų knygos sceną. Miškas, lapė ir upė priklauso vaiko istorijai. Kuriai bendruomenei raštas priklauso ir ką jis reiškia, paveikslėliai nevaizduoja.