Personalizuota vaikų knyga ukiyo-e stiliumi

Ukiyo-e atsirado XVII a. Edo mieste, dabartiniame Tokijuje. Miestas augo, jo pirkliai turėjo pinigų ir laisvo laiko ir norėjo paveikslų apie tai, kas juos supo: teatras, mada, pramogų kvartalai, vėliau ir peizažai. Medžio raižinys yra spaudos technika, o ukiyo-e yra paveikslų tradicija, šimtmečius ją naudojusi. Kadangi buvo spausdinama, lapus galėjo pirkti daugelis žmonių: pagal Asian Art Museum duomenis, vienas spaudos blokų komplektas davė kelis tūkstančius atspaudų.

Klasikinis spaudinys buvo bendras darbas. Leidėjas nešė visą sumanymą: vertino rinką, užsakė darbą dailininkui, prižiūrėjo gamybą ir rūpinosi platinimu. Dailininkas nupiešė eskizą juodu tušu ant plono popieriaus. Raižytojas perkėlė piešinį ant vyšnios medžio bloko ir išraižė medį aplink linijas. Spaustuvininkas galiausiai užspaudė spalvas ant popieriaus. Pats dailininkas spausdinime nedalyvavo, o kai kurie rezultato sprendimai būdavo priimami tik dirbtuvėje.

Daugiaspalviam lapui, nishiki-e, kiekvienai spalvai buvo išraižomas atskiras blokas. Maži orientyrai, kento, kiekvieno prispaudimo metu laikė popierių toje pačioje vietoje, kad linijos ir spalvų plotai tiksliai sutaptų. Pagal Asian Art Museum duomenis, vidutiniam lapui reikėjo bent maždaug dešimties spaudimų. Orientyrai patikima technika tapo XVIII a. viduryje, o Suzuki Harunobu apie 1765 m. pradėjo naudoti pilnaspalvę spaudą.

XIX a. į centrą iškilo peizažas. Katsushika Hokusai 1830 m. pradžioje išspausdino savo seriją Fugaku sanjūrokkei, „Trisdešimt šeši Fuji kalno vaizdai“, kuri vėliau išaugo iki 46 lapų. Joje jis gausiai naudojo berlyno mėlynąjį pigmentą, į Japoniją atkeliavusį iš Europos visai neseniai. Utagawa Hiroshige sukūrė „Šimtą garsių Edo vaizdų“. Greta atskirų lapų buvo spausdinamos ir knygos: ehon, japoniškas paveikslėlių knygos žodis, siauresne prasme reiškia Edo laikotarpio medžio raižiniais spausdintus tomus. Smithsonian Libraries saugo daugiau kaip tūkstantį tokių tomų, daugelį su Hokusai ir Hiroshige paveikslais. Hokusai manga sudaro penkiolika tomų, išleistų Nagojoje nuo 1814 iki 1878 m.

Tai, ką Sagalino iš to daro, yra šiuolaikinis perkėlimas. Mūsų paveikslėliai kuriami skaitmeniniu būdu kaip vienas vaizdas ir neatsiranda iš atskirų spaudos blokų, spausdinamų spalva po spalvos vienas ant kito. Perimti tradicijos formos bruožai: tamsūs kontūrai, ramūs plotai, pakopomis išdėstyti planai, bangų linijos ir paletė nuo indigo iki rūdžių raudonos. Medžio raštas ir popieriaus pluoštas imituojami kaip paviršiaus struktūra. Todėl stilius vadinamas „įkvėptu ukiyo-e“.